Mokytoja Aldona Ona Matuliauskaitė-Kraujalienė pedagoginį stažą pradėjo skaičiuoti nuo 1951 metų rugsėjo 1 dienos. 2001 -jų metų vasario mėnesį ji, mokyklai atidavusi be keleto mėnesių 50 metų, išėjo į pensiją. Iš tų 50 metų, 49-eri prabėgo Kuktiškių mokykloje. Tai vienintelis žmogus Kuktiškėse, turintis 50 metų darbo stažą vienoje darbovietėje, skaičiuojant nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios iki šių dienų.Būtų buvę tiesiog nedovanotina neužrašyti jos prisiminimų apie pokario mokyklą, mokytojus ir mokinius: „Pedagoginį darbą pradėjau dirbti 1951 metų rugsėjo 1 dieną, tų pačių metų pavasarį baigusi Utenos gimnaziją. Neturėdama nei pedagoginio darbo, nei gyvenimiškosios patirties, pradėjau dirbti Utenos rajono Velbiškio pradinėje mokykloje. Po dvejų darbo metų įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto prancūzų kalbos, o vėliau - į geografijos fakulteto neakivaizdinius skyrius. Perėjau dirbti į Kuktiškių septynmetę mokyklą. Joje dirbau iki 2001 metų. Šioje mokykloje bedirbdama, įsigijau prancūzų kalbos ir geografijos aukštojo mokslo baigimo diplomus.
Pirmieji pedagoginio darbo metai buvo sunkūs ne tik dėl to, kad tai buvo pokario laikas ir reikėjo kažkaip išlaviruoti tarp tarybinių pareigūnų ir jaunų vyrų, išėjusių į mišką.
Pokario metais kaime žmonės gyveno labai neturtingai, bet visi buvo labai draugiški, nuoširdūs. Šeimos buvo gausios. Mokinių klasėse buvo net iki 40. Jie ateidavo į mokyklą labai kukliai apsirengę: drabužėliai dažniausiai būdavo iš namų gamybos audinių arba megzti. Uniformų dar nebuvo. Nebuvo nei jokių pašalpų besimokantiems, nei jokio maitinimo ar dar kokių kitokių lengvatų. Mokiniai mokykloje valgydavo tai, ką atsinešdavo iš namų. Gerai prisimenu tą dieną, kai gavau pirmąją algą. Ją pasidalinau pusiau su tėvais. Tas faktas liudija apie tai, kaip skurdžiai žmonės gyveno kaime.
Tuo metu pagrindinė susisiekimo priemonė su rajono centru buvo arklys, pakinkytas j vežimą. Juo vežiodavo ir mus ( mokykloje dirbome dvi mokytojos) mokinių tėvai pagal iš anksto sudarytą grafiką. Kadangi tuo laiku autobusai dar nekursavo, kartais tekdavo važiuoti sunkvežimio kėbule. Tada man atrodė, kad tai labai saugu ir patogu.
Labai puikiai prisimenu savo pirmąją pamoką. Kartu su mokiniais buvo ir jų tėvai, kurie man nuoširdžiai papasakojo apie savo šeimų džiaugsmus ir vargus bei to kaimo tradicijas, t. y. religinių švenčių ir mokinių vardinių šventimą. Gimimo dienų tuomet niekas nešvęsdavo. Kitą savaitę, po pamokų, klasės mokinių komiteto primininkas supažindino mane su mokyklą lankančių mokinių šeimomis (pasikinkęs arklį, nuvežė į kiekvienus namus). Atvirumui ir nuoširdumui nebuvo ribų. Tą aš prisiminsiu visą gyvenimą. Pirmieji mano mokiniai buvo suaugę, gal tik kokiais 4 metais jaunesni už mane. Mokinių drausmė ir pastangos mokytis buvo be priekaištų. Po pamokų silpnesnieji mokiniai patys prašydavo mokytojo papildomai su jais padirbėti.
Perėjus dirbti į Kuktiškių mokyklą, vaizdas buvo kitoks. Visų pirma todėl, kad tuo metu čia buvo per 200 mokintų ir gausus būrys mokytojų, kuriems vadovavo šviesios atminties mokytojas Vladas Valiulis. Vėliau jį pakeitė A. Gardžiulis, D. Stanienė, po jos mokyklos direktoriumi dirbo Julius Meškauskas. Su juo kartu mes ne tik dirbome ne vieną dešimtmetį, bet ir statėme naują mokyklą, valėme iš klasių statybos atliekas, tvarkėme aplinką. Jo staigus išėjimas Anapilin, mums, senosios kartos kolegoms, buvo labai netikėtas. Mes buvusį savo direktorių ir bendradarbį prisiminsime visą likusi gyvenimą.
Tarybiniais metais tiek mokytojai, tiek mokiniai ir ypač jų tėvai labai išgyveno dėl ateistinio auklėjimo reikalavimų. Pavyzdžiui, per šv. Kalėdas žmonės eina į bažnyčią, o mes, mokytojai, dirbame savo tiesioginį darbą klasėse. Prieš visas religines šventes vykdavo aktyvus ateistinis auklėjimas. Privalėjome vykdyti komunistų partijos rajono komiteto nurodymus, budavo net gąsdinimų ir grasinimų, kad būsime atleisti iš darbo, jei nepaklusime reikalavimams. Be to, per religines šventes kartais atvažiuodavo partijos komiteto siųsti žmonės, kurie stebėdavo, ar tik kartais į bažnyčią paslapčiomis nenueina kurie nors mokytojai ar mokiniai, domėdavosi pamokslų turiniu.
Buvo toks atvejis, kai buvo šventinamas j kunigus mano vyro giminaitis. Partijos rajono komitetas tada buvo paskleidęs įvairiausių gandų apie mūsų šeimą. Aš tuo metu net negalėjau išeiti iš savo kiemo, o juk labai norėjosi pamatyti šią iškilmingą ceremoniją. Mano vyras tuo metu laikė valstybinius egzaminus Šiaulių pedagoginiame institute. Kitas atmintin įsirėžęs faktas toks. Vieną ankstų rytą mokyklą pasiekė kraupi žinia - automobiliui susidūrus su traukiniu, žuvo du mūsų mokyklos mokiniai - brolis ir sesuo Vedrickai, o juos į mokyklą vežęs tėtis buvo labai sunkiai sužalotas. Buvome gavę nurodymą iš partijos komiteto palaidoti šiuos vaikus be bažnyčios. Užduotis liko neįvykdyta. Vaikai buvo palaidoti krikščioniškai.
Pagal Genovaitės Šnurovos knygą „Kuktiškės"