Miestelis, esantis 12 km nuo Utenos. Iki XX a. pradžios miestelis vadintas Kukutiškiais. Yra vietovė Kuksa, kuri ir davė pradžią miestelio pavadinimui. Yra ir legendinis pasakojimas, kuriame kalbama, kad ant Kukurentos upelio kranto stovėjusi kunigaikščio Utenio Kukuraičio pilis. Žmonės valdovą vadinę Kukučiu, todėl ir vietovė – Kuktiškės. Miestelyje rastas akmeninis įtveriamasis kirvis gali paliudyti, kad žmonių čia būta ir akmens amžiuje. Po Aukštaitijos krikšto, 1387 02 17 Tauragnų pilis su valsčiumi, Labanoro, Molėtų dvarais, Kuktiškių, Verkių ir Bokšto valsčiai buvo dovanoti Vilniaus vyskupijai. Vyskupas buvo vadinamas kunigaikščiu, o prievolė ir duoklės ne mažesnes kaip ir LDK dvaruose. Tapęs žemių savininku, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis atidavė dvi tarnybas ir du nenaudojamus žemės plotus bajorui Motiejui Lukšai. 1644 m. statomai bažnyčiai paremti buvo dovanotas Pučkoriškių palivarkas su 40 valstiečių.

Pirmasis valstybinis krikščionybės įvedimo aktas buvo Vilniaus vyskupystės su bažnytine žemėvalda įsteigimas. Pats krikštas dar nieko nereiškė. Be bažnyčių ir dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas.
Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir 7 parapijines bažnyčias. Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis padovanojo keletą dvarų. Taip 1387 m. vasario 17 d. buvo duota pirmoji privilegija, t.y. raštas, kuriuo nusakomos bažnyčios ir dvasininkų teisės. Rašte pažymėta, kad vyskupas gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Pergamente paminėta "Kukutiszek", kur šis žodis neryškus, vos įskaitomas. Būtent dėl šios Kuktiškių paminėjimo datos istorikas R. Jusas abejoja, kiti - ne. Šiaip ar taip Kuktiškės savo amžių skaičiuoja būtent nuo šio rašto datos. Kuktiškių valsčius ir dvaras atiteko Vilniaus vyskupijai ir buvo jos valdomi iki 1796 metų, kai caro valdžia konfiskavo bažnyčių ir vienuolynų žemes ir padovanojo jas Vilniaus universiteto profesūrai.

Vilniaus vyskupijai priklausantis Kuktiškių dvaras gana ilgai, net 217 metų neturėjo bažnyčios. Tauragnų valsčiaus valdose, kurios 1387 m. dovanotos Vilniaus vyskupui, Kuktiškių palivarkas įsikūrė apie 1530 m. Istoriniuose šaltiniuose minima pirmosios Kuktiškių bažnyčios pastatymo data - 1604 m.  Vyskupas Benediktas Vaina 1604 m. pastatė bažnyčią. Manoma, kad apie 1689 m. ji buvo perstatyta, nes tais metais buvo konsekruota. 1784 m. jai priklausė Dryžių, Paąžuolių ir Vajelių kaimai. XVIII a. pab.-XIX a. pirmojoje pusėje veikė parapinė mokykla.
1889 m. birželio 6 d. bažnyčia sudegė, pamaldos perkeltos į kapinių koplyčią. 1891 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia (rūpinosi klebonas kanauninkas Kazimieras Valiūnas). 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1925 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. 

Bažnyčia istoristinė, H raidės plano, su 4 priestatais, trisiene apside ir bokštu. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su geležiniais ažūriniais vartais, šoniniais varteliais, laiptais. 


1644 m. klebonu čia buvo Jonas Michnevičius, nuo 1825 m. Andrejus Paskočynia. Stanislovas Nieviadomskis vikaravo nuo 1834 metų.  1781 m. parapijoje buvo 2392 parapijiečiai, čia vikaravo Pranas Savickas. Nuo 1825 m. klebonauja Andriejus Poskošynia, s. Motiejaus - ideologijos magistras, baigęs dvasininkų mokslus Vilniaus universitete. Vikaras - kunigas Adolfas Stanislovo Nieviadomski (nuo 1834 m.) baigė dvasiškus mokslus pas Vilniaus kunigus misionierius.

Juozapas Pikturna, Kuktiškėse klebonavo 1861–1867 m., už pažangią veiklą caro valdžios persekiotas, Po 1948 m. Kuktiškėse dirbo kunigas Česlovas Zažeckas nuteistas 25 m. kalėti. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Nuo 1964 iki 2015 m. Kuktiškių klebonas -  mons. Juozapas Čeberiokas (1934).

Kuktiškių parapijos bažnyčios 1844 metų vizitacijos akto fragmentai:
„Parapijos bažnyčia, esanti Vilniaus gub. Švenčionių pavieto Kuktiškių miestelyje, medinė, pastatyta 1644 m. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos ir 1689 m. birželio 9 d. pašventinta, pamatai akmeniniai, dengta guntais, reikalinga perdengti, lentomis apmušta, sutvirtinta skobiniais, ilgis 37 aršinai, plotis - 15, aukštis - 10 aršinų. Fasadas paremtas 4 medinėmis kolonomis, ant fasado bokštelis, o ant jo geležinis kryžius. Kitas kryžius stogo gale virš didžiojo altoriaus, durys iš priekio ir iš šono dvigubai apkaltos (apmuštos kailiu).
Didysis altorius - šv. Boleslovo, dviaukštis, medinis, su dviem baltai dažytomis kolonomis, altorius mūrytas, portikas marmurinis, viršuje postamentas aprėmintas, pakopos medinės.
Bažnyčios paveikslai:
Paveikslas didžiajame altoriuje N. P. Boleslovo trijų pakopų tapytas drobėje (aliejus), virš jo - šv. Mykolo ovalas drobėje tapytas, jų rėmai paauksuoti.
Paveikslas ant kito altoriaus - šv. Jono Krikštytojo pusantros pakopos, tapyba drobėje, virš jo šv. Tadeušo, taip pat tapyba aliejumi drobėje.
Paveikslas trečiajame altoriuje - šv. Petro, drobėje tapytas.
4-to altoriaus paveikslas N. P. Škaplerinės, po juo šv. Katrynos, 5-to alt. paveikslas N. P. Nekalto prasidėjimo, po juo šv. Stanislovo (drobė, aliejus), ant įvairių sienų 5 paveikslai.
Altorėlis 1-sis - jame paveikslas: iš vienos pusės N. P. Škaplerinės, iš kitos - šv. Onos;
Altorėlis 2-sis-jame Nekalto prasidėjimo paveikslas;
Vėliavos - 5 su paveikslais jų viduryje, prisikėlimo figūra - 1, procesinių kryžių - 2.
Bažnyčios sidabras: Monstrancija su spinduliais - 1, dėžutė - 1, taurių - 4, patenų - 4, šalikai ant paveikslų - 3, du indeliai vandeniui ir padėklas - 2.

Prie bažnyčios medinė varpinė ant akmens pamatų, 3 aukštų, kvadratinė, kiekviena siena 8 aršinų, stogas ir pastogės dengti lentomis, stogas papuoštas geležiniu kryžiumi, durų - 2, varpų - 3, sveriančių iš viso 1170. Aptvaras aplink bažnyčią iš sumūrytų akmenų, vartai dažyti.
Parapijos ribos
Kuktiškių parapija ribojasi su Molėtų, Labanoro, Tauragnų, Utenos parapijomis. Vietovė nutolusi nuo Vilniaus gubernijos 105 varstus, o nuo Švenčionių pavieto - 49 varstus.
Kuktiškių parapija turi 3587 abiejų lyčių dūšias. Parapijiečių apskaita vedama nuo 1829 metų."

Apie Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonus >>>

Kuktiskiu stotis 1917Kuktiškių kaime, anapus geležinkelio bėgių, yra keletas namų. Viename iš jų gyveno Jono Trinkūno, vietinių žmonių pravardžiuojamo „barzdele", šeima. Be kitų vaikų, joje augo ir Algirdas Trinkūnas, gimęs 1959 metais - jauniausia šeimos atžala. Gal dėl to, kad netoliese esančiuose namuose nebuvo šiam vaikui bendraamžių, berniukas, neturėdamas su kuo žaisti, dienas leido prie lango, stebėdamas, kaip pro šalį dunda traukiniai, kaip jų laukti renkasi žmonės, kaip pasitinkami atvykėliai ir 1.1. Sulaukęs 12-13 metų, už paties uždirbtus ir susitaupytus pinigus nusipirkęs fotoaparatą, jis fotografavo traukinius. Tiesa, tos vaikystės metais darytos nuotraukos nelabai kokybiškos, bet jo paties surinkta siaurojo geležinkelio istorija iliustruota būtent jomis.

Nė vienas Kuktiškėse tuo metu gyvenęs suaugęs žmogus nesusiprato nufotografuoti nei siauruoju geležinkeliu paskutinį kartą važiuojančio traukinio, nei siaurojo geležinkelio išardymo darbų. O tuomet apie penkiolika metų turėjęs Algirdas Trinkūnas tą padarė. Visa tai, ką jam pavyko įamžinti, buvo tvarkingai suklijuota specialiai tam skirtame albume. Be, abejo, jis, jau suaugesnis būdamas, užfiksavo ir plačiojo geležinkelio tiesimo darbus, ir pirmąjį juo važiavusį traukinį, ir oficialų šios geležinkelio atkarpos atidarymą. O praėjus porai dešimčių metų, jau brandaus amžiaus būdamas, A. Trinkūnas su savo sūneliu jau važiavo paskutiniuoju plačiojo geležinkelio keleivinio traukinio reisu ir, žinoma, viską fotografavo.

Kuktiškių padangėje žydai pasirodė XVIII a. antroje pusėje, tą liudija ir Kuktiškių bažnytinio dvaro inventoriai bei Kuktiškių parapijos bažnyčios vizitacijos aktai. Jie palaipsniui išstūmė vietinius baudžiauninkus (šinkorius, slabodnikus), kurie pagal pono valią vertėsi pusiau lažu, pusiau dvaro bravoruose gaminama degtine, kurią parduodavo smuklėse.
Barono Ferdinando Franko dvaro žemėje buvo žydų, laikančių smukles, užeigas. 1813 m. dvaro inventoriuose įrašyta, kad šinkoriai buvo kaimų kryžkelėse: Andreikėnų, Asmalų, Buitūnų, Kačiūnų, Kiauliupio ir Aiseto lentpjūvėje. 1830 m. Kuktiškių bažnyčios parapijos vizitacijos akte {rašyta, kad klebonijos žemėje gyveno 13 žydų šeimų. XIX a. antroje pusėje Kuktiškėse žydai turėjo savo maldos namus - medinę sinagogą, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą sudegė. Žydų kapų Kuktiškėse nebuvo. Mirusiuosius laidojo Tauragnuose arba Utenoje.

Nedaug istorinių žinių išliko apie Kuktiškių mokyklą. Pagal J. Kurčevskio duomenis žinoma, kad XVIII a. Kuktiškėse buvo parapijinė mokykla, 1781 m. joje mokėsi 23 mokiniai Kuktiskiu pradzios mokykla(7 bajorai, 6 miestelėnai, 10 valstiečių). 1782 m. - 26 mokiniai (6 bajorai, 14 miestelėnų Ir 6 valstiečiai), 1798 m. -12,1805 m. -15 mokinių. 1868 m. įsteigta rusiška liaudies mokykla, joje draudė mokytis gimtąja kalba, todėl mokinių buvo nedaug. 1905 m. valsčiaus gyventojai pareikalavo įvesti mokykloje dėstomąją lietuvių kalbą ir išsirinko lietuvį mokytoją, 1910 m. mokykla buvo dviklasė.
1891 m. liaudies mokykloje mokėsi Vincas Kratulis -1905-1907 ir 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų dalyvis. Jo prisiminimų nuotrupos dar išliko iki šių dienų: „Mus mokė vienoje klasėje 25 mokinius. Viskas buvo dėstoma rusų kalba, tiktai vieną vienintelį dalyką - tikybą kunigas mokė lietuviškai. Tuo metu dirbęs mokytojas Kulakovas mokydavo nuo ankstyvo ryto šviečiant žibalinei lempai ir po pietų iki sutemos. Buvo keletas mokinių iš tolimesnių kaimų, jie gyveno prie mokyklos buvusioje patalpoje. Nei patalyne, nei maistu jų niekas neaprūpindavo."
Caro laikais mokytoju Kuktiškių mokykloje dirbo Čerepovičius. Be abejo, buvo ir daugiau mokytojų, bet apie juos nieko nepavyko sužinoti.
Mokykla tuo metu būdavo įrengiama privačiuose namuose. Vaikai į ją tegalėdavo ateiti tik po lapkričio 1-sios arba dar vėliau, kai jau nebereikėdavo ganyti gyvulių. Mokiniai būdavo skirtingo amžiaus. Kadangi žmonės gyveno sunkiai, tai kai kurie savo vaikų į mokyklą visai neleisdavo arba iš viso jų pulko išleisdavo 1-2, o kiti nuo mažų dienų dirbdavo žemės ūkio darbus.

Buvusios kuktiškietės Janinos Ryliškytės-Baržinskienės, gimusios 1928 metais Kuktiškėse, atsiminimai užrašyti žurnalistės Genovaitės Šnurovos prašymu ir papildyti jos amžininkės, istorikės, bibliotekininkės, gimusios Kuktiškėse 1929 metais Onos Vokėnaitės pastebėjimais:

„Kuktiškės - mano gimtinė, brangiausia vieta žemėje. Kuktiškės - tai šv. Jono atlaidai, tai pavasarį purienų prižėlęs Telėtnykas, rudenėjant šventoriuje po kojomis šnarantys klevo lapai. Mes, vaikai, verdavom tuos lapus -ant siūlo, kad žiemą mūsų mamos galėtų ant jų kepti duoną. Lapų rinkimas mums buvo savotiškas džiaugsmas. Mat išsiprašę rinkti lapų, mes dar i sugebėdavome jsmukti ir į klebonijos sodą. Juk taip norėjosi obuolių, o sodais tuometinės Kuktiškės negarsėjo.
Mano kartos vaikystė buvo gera. Jeigu kas ir ganėm, tai tik savo gyvulius. Labai troškom skaityti. Populiarus tėvų jėzuitų leidžiamas žurnaliukas „Žvaigždutė" būdavo perskaitomas per pusdienį. O tada vėl ieškodavom knygų. Iš mokyklos knygynėlio parsineštą knygą saugojom kaip dižliausią brangenybę - įvyniodavom į laikraštį. Eidavom ir į Špitolę, kur o pavasarininkų knygynėlis. O kai 1940 metų birželio 11 dieną Kuktiškių pradžios mokyklos vedėjas Tomas Čarneckis įteikė šešių skyrių baigimo pažymėjimą ir pasakė atsisveikinimo kalbą, raudojom nesigėdydami, buvo nebe vaikiškos ašaros, o supratimas, kad kažkas labai gražaus pasibaigė, nutolo nebegrįžtamai. O po keturių dienų Lietuva neteko priklausomybės.

Joomla templates by a4joomla