Spausdinti

Buvusios kuktiškietės Janinos Ryliškytės-Baržinskienės, gimusios 1928 metais Kuktiškėse, atsiminimai užrašyti žurnalistės Genovaitės Šnurovos prašymu ir papildyti jos amžininkės, istorikės, bibliotekininkės, gimusios Kuktiškėse 1929 metais Onos Vokėnaitės pastebėjimais:

„Kuktiškės - mano gimtinė, brangiausia vieta žemėje. Kuktiškės - tai šv. Jono atlaidai, tai pavasarį purienų prižėlęs Telėtnykas, rudenėjant šventoriuje po kojomis šnarantys klevo lapai. Mes, vaikai, verdavom tuos lapus -ant siūlo, kad žiemą mūsų mamos galėtų ant jų kepti duoną. Lapų rinkimas mums buvo savotiškas džiaugsmas. Mat išsiprašę rinkti lapų, mes dar i sugebėdavome jsmukti ir į klebonijos sodą. Juk taip norėjosi obuolių, o sodais tuometinės Kuktiškės negarsėjo.
Mano kartos vaikystė buvo gera. Jeigu kas ir ganėm, tai tik savo gyvulius. Labai troškom skaityti. Populiarus tėvų jėzuitų leidžiamas žurnaliukas „Žvaigždutė" būdavo perskaitomas per pusdienį. O tada vėl ieškodavom knygų. Iš mokyklos knygynėlio parsineštą knygą saugojom kaip dižliausią brangenybę - įvyniodavom į laikraštį. Eidavom ir į Špitolę, kur o pavasarininkų knygynėlis. O kai 1940 metų birželio 11 dieną Kuktiškių pradžios mokyklos vedėjas Tomas Čarneckis įteikė šešių skyrių baigimo pažymėjimą ir pasakė atsisveikinimo kalbą, raudojom nesigėdydami, buvo nebe vaikiškos ašaros, o supratimas, kad kažkas labai gražaus pasibaigė, nutolo nebegrįžtamai. O po keturių dienų Lietuva neteko priklausomybės.

Kai perskaičiau A. Miškinio „Žaliaduonių gegužę", pamaniau, o kas gi Kuktiškėms pastatys tokį paminklą. Tiesa, Treinių Pranukas savo sakmių literatūriniais herojais pasirinko kuktiškiečius, bet... Vienas Paryžiaus didikas, Nekrasovo kūryboje atpažinęs nelabai pagarbiai pavaizduotą save, atvyko Peterburgan iškviesti poetą j dvikovą. Kuktiškiečiai taip nepadarytų, nebent geraširdiškai pasakytų: „Už ką tu mus, Pranuk, šitaip apdergei". Skaitydama sakmes labai aiškiai suvokiau, kokią moralinę atsakomybę turi jausti rašytojas prieš savo personažų prototipus. Juk ne kiekvienas skaitytojas tiek išprusęs, kad atskirtų tikrovę nuo išmonės.
Kai perskaičiau V. Indrašiaus „Papasakok apie Antalieptę", noras turėti ką nors panašaus apie Kuktiškes dar labiau sustiprėjo. Norėjosi, kad Kuktiškės būtų aprašytos be beletristinių, kartais pikta alegorija atmieštų nukrypimų. Mane, gyvenančią kitame Lietuvos pasvietyje, pasiekė C. Šnurovos parašyta knyga „Kuktiškės". Tai mažutė mano gimtinės enciklopedija. Skaičiau ją labai taupiai, norėdama kuo Ilgiau paviešėti Kuktiškėse, Knygoje paminėtiems, jau iškeliavusiems amžinybėn, žemai lenkiausi jaunimui, kurio jau nebepažįstu, linkėjau gerovės autorei, pervertusiai krūvas archyvinės medžiagos, perskaičiusiai daugybę jau beveik neįskaitomų įrašų kapinių paminkluose, linkėjau kūrybinės sėkmės ir ateityje. Didelį dėkingumą jutau daug prie knygos atsiradimo prisidėjusiai Onutei Vokėnaitei, kalbą dailinusiai Birutei Vanagaitei-Siaurusaitienei ir jos vyrui Algimantui Siaurusaičiui. Atmintis pradėjo tęsti kelionę po Kuktiškes, prisiminti, kas knygoje nepaminėta ar paminėta kitaip...
Mano kartos vaikus į katalikybę įrašė kunigas kanauninkas Kazimieras Daukša. Tai buvo doras kunigas, nesukaupęs žemiškų turtų. į mokslus leido brolio sūnų Napalį, išpasogino dukterėčią Onutę. Jos vestuvės vyko klebonijoj, uždaram rinktinių svečių rate. Kuktiškių jaunimui, choristams buvo suruoštas pokylis špitolėje.
Kanauninko mirties dieną daug žmonių būriavosi klebonijoj, kieme. Laidotuvės atspindėjo tikrą parapijos gedulą. Ir tik po laidotuvių, pardavinėjant klebonijos turtą, paaiškėjo, kaip kukliai kunigo gyventa.
Kitaip atrodė iš Labanoro atkeltas kunigas J. Dzekunskas, nors ten parapija buvo skurdesnė. Labanore J. Dzekunskas garsėjo kaip geras pamokslininkas, todėl kuktiškiečiai, mirus kanauninkui K. Daukšai, raštu kreipėsi į Kaišiadorių vyskupą J. Kuktą, prašydami J. Dzekunską paskirti į Kuktiškių parapiją. Naujasis kunigas buvo puošeiva. Net tokiomis šaltomis žiemomis, kaip buvo 1940 ir 1941 metų, kalėdot važiuodamas, nesiaudavo veltinių, girdi, žmonės pamanys, kad boba...
Senojoje mūsų mokykloje buvo per 100 mokinių ir trys mokytojai: Kazimiera ir Tomas Čarnecklai, Elena Sudnytė. 1938 metais, įsteigus 5-6 skyrius (O. Vokėnaitės komentaras „1938 metais vienu metu negalėjo būti įsteigti 5 ir 6 mokyklos skyriai. Kad įsteigtas 5-sis, sutinku, o 6 - jam nebūtų buvę mokinių. Rašyti laiškus mokė trečiame, o dalykines sutartis ketvirtame skyriuose"), buvo atkelta Antanina Makaraitė. Visi mokytojai priklausė Šaulių organizacijai. Su visuomene palaikė dalykiškus santykius, tačiau užstalės svečiais vieni pas kitus nebuvo. Gal, išskyrus Venslovų Adelės (Sabaliauskienės) vestuves, bet ji tekėjo už tarnautojo.
Tų laikų mokyklinė programa buvo pritaikyta gyvenimui. Šešis skyrius baigęs žmogus jau buvo laikomas labai raštingu. Šešto skyriaus sintaksės vadovėlyje buvo net pavyzdžių, kaip sudaryti dalykines sutartis, parašyti testamentą. Didžiulėje skaitinių knygoje - mūsų literatūros klasikos pradmenys. Žinoma, jų pateikimas labai priklausė nuo mokytojo. K. Čarneckienė labai stengėsi išmokyti mokinius taisyklingai rašyti, o jos vyras Tomas tiesiog nemėgo gramatikos, todėl pavesdavo mokiniams savarankiškai atlikti pratimus, o pats tuo metu skaitydavo kokią nors knygą. Apie 1940 metus Kuktiškėse viešėjo jaunųjų ūkininkų kilnojamasis knygynėlis. Iš čia paimtos knygos dažniausiai ir būdavo skaitomos. Knygas iš šio kny-gynėlio leisdavo parsinešti namo. Labai pykdavo, kai šeštokai ar penktokai paprašydavo pasakų. Kitaip elgdavosi T. Čarneckį pavaduodavusi Antanina Makaraitė. Tie, kuriuos mokė T. Čarneckis, dėl lietuvių kalbos vėliau turėdavo nemažai problemų. Užtat jis mokėjo įdiegti mums meilę tėvynei. Valdžia labai stengėsi, kad kuo daugiau vaikų mokytųsi 5-6-uose skyriuose. Mažiau pasiturinčių šeimų vaikams knygos būdavo duodamos nemokamai.
Atmintyje išlikęs Liudviko Kuliešiaus-Misevičiaus paveikslas. Tiksliau - jo labai sulopyti kailiniai. Apie jo knygnešystę sužinojau mokydamasi šeštame skyriuje. Vieną spalio mėnesio vakarą, kai pirkioje jau kvepėjo verdama vakarienė, iš tėvo lūpų išgirdau pasakojimą, kaip knygnešys Kuliešius, parsiradęs su uždrausta literatūra, naktį belsdavęsis pas mano tėtį Ryliškį ir jam tą savo pavojingą nešulį palikdavęs. Tėvas knygas slėpdavęs bažnyčioje, kapinių koplyčioje, kurioje vykdavo pamaldos suudegus bažnyčiai. Ten buvusi labai unikali slėptuvė - karstas, kurį gedulingų Mišių metu statydavo ant katafalko. Sekmadienį, po pamaldų, tėvas knygas platindavęs per labai patikimus parapijiečius. Man, tuometinei šešto skyraus mokinei, tada užteko ir tiek informacijos...

Artimiausi kaimynai, į vienkiemį išsikėlus Kibickams, buvo Girkontai, kultūringi žmonės. Jie nuomojo trobą iš Lekavičienės, kuri ją buvo nusipirkusi iš Petkevičių, kuriuos visi vadino Šermeniais. Girkontas, būdamas labai darbštus ir nagingas, išlaikė šeimą. Nei žmonai, nei dukrai Stasei neteko uždarbiauti padieniais, nors savo žemės jie neturėjo. Stasė pramoko srūti, turėjo daug gražių rankdarbių. Jų namai garsėjo ypatinga švara. Vyresnioji Girkontų dukra Genutė mirė jauna nuo tada dar medicinos neįveikiamos Ilgos - smegenų uždegimo. Žmonės pasakojo, kad ji buvusi didelė scenos mėgėja. Net sirgdama, dar bėgusi vaidinti. Ankstyvos vaikų mirtys palaužė ir motinos sveikatą, ji mirė 1941 metais, dar net neturėdama 60-ties metų. Tėvas pokaryje pasistatė Kuktiškėse namą, buvo bažnyčios patikėtinis. Per atlaidus, rinkdamas aukas, apalpo. Taip ir mirė neatsigavęs.

Dėdės Juozo Ryliškio, vietinių vadinamo Amerikonu, šeimai išsikėlus j Kačiūnus, artimiausiais kaimynais liko Vincas Valiulis, pravarde Petrėnas. Atmintyje išliko labai vaiskus vasaros sekmadienio rytmetys. Mūsų pirkioj, kaip ir kitose Rytų Aukštaitijos trobose, kūrenosi duonkepė krosnis. Mama kepė blynus. Tuo metu įėjęs kaimynas pagarbino Kristų ir siekė bučiuoti mamai ranką: „Pabūk, kaimyne, kūma mūsų vaikui". Turbūt tai buvo dukra, nes prisimenu iš Smulkio krautuvės mamos parsineštą plonutę rožinę medžiagą ir skubiai siuvamą kraitelį. Trimetis broliukas, protestuodamas, kad jo nesiveda drauge, išlipęs pro langą, pasivijo mamą jau prie bažnyčios ir krikštijant Valiulytę, stovėjo greta. Po daugelio metų, Kuršėnų bibliotekoje vartydama dūnininkų tarmių žodyną, paklausiau jo autorių Vytautą Vitkauską, ar jam neteko gyvenime susidurti su puntininkais. Jis, pasiteiravęs parapijos, įvardijo Eleną Valiulytę. Gal tai ir yra ta mergytė iš anos, labai šviesios vasaros.

Mano karta apie Nepriklausomybės kovas žino iš storų P. Rusecko knygų „Savanorių žygiai", o per vasario 16-osios minėjimą visada atsirasdavo ir gyvas savanoris. Kuktiškėse jais buvo Stasys Valentinas, Anupras Misevičius-Kuliešius (vėliau išdavęs Nepriklausomybės idėjas). Pati šventė prasidėdavo daina, kurią dainuodavo šauliai, artėdami į miestelio centrą penkiais į miestelį vedančiais keliais. Mokyklos kieme išsirikiavę, žygiuodavo pakelti vėliavų vadinamoje centrinėje aikštėje prie bažnyčios, šalia šv. Mykolo Arkangelo skulptūros. Bažnytinėse pamaldose dalyvavo šauliai, pavasarininkai su savo vėliavomis. Tarp jų išsirikiavę stovėdavom ir mes - dar maži pradinukai, nepaprastai išdidūs ir laimingi. Po to iškilmingas minėjimas ir meninė dalis vykdavo Šaulių namuose. Man labai j atmintį įsirėžė tos šventės vakarai: į žemę leidžiasi sutemos, nuo stiebo pamažu leidžiasi vėliava, o uniformuoti Šauliai, nusiėmę kepures, gieda Lietuvos himną. Giesmė plaukia artėjančios nakties užliejamais laukais, paliesdama jautriausią stygą mano mažoj širdelėj. Didžiuodavausi esanti didvyrių tautos dalelyte ir norėdavau, kad mus girdėtų pasaulis.

Šaulių organizacijai priklausė vyresniosios kartos miestelėnai Alfonsas Repšys, Juozas Sallckas, Pranas Ryliškis (Amerikoniokas), Kostancija Vrubliauskaitė. Jaunalietuviai buvo du - Edvardas Sabaliauskas ir Bronius Kunigėlis. Tai buvo tautininkų organizacija. Jos labai nemėgo kanauninkas K. Daukša, todėl minėti vaikinai vengė dalyvauti kieno nors vestuvėse ar pabūti kūmais. K. Daukša pyko ant tautininkų už tai, kad jų šūkyje pirmas žodis buvo Tėvynė, o Dievas - po to. Būdavo ignoruojamos katalikiškos organizacijos: ateitininkai veikė pogrindyje. Net per angelaičių susirinkimus špitolėje sėdėdavo policininkas Nenėnas.
Gausiausia buvo pavasarininkų organizacija. Ji buvo, sakyčiau, pakankamai švietėjiška. Turėjo savo žurnalą „Pavasarį". (O. Vokėnaitės komentaras: „Abejotina, kad Kuktiškių pavasarininkai turėjo savo žurnalą „Pavasaris". Ar tik nebus čia autorės supainiota su krašto laikraščiu „Pavasarininkas"). Kuktiškėse buvo knygynėlis. Jj tvarkė Špitolėje gyvenusi siuvėja Pranutė Tumėnaitė. Vasaros atostogų atvažiavusi Jadvyga Čižaitė suorganizuodavo meninę programą su vaidinimais, tautiniais šokiais. Tos progra¬mos būdavo rodomos sekmadieniais po pamaldų, aikštėje prieš kleboniją. Paskutinė pavasarininkų šventė buvo, rodos, 1939 metų vasarą. Tada bu¬vo didelės iškilmės bažnyčioje, šventoriuje, vėliau vaišės klebonijos vejoje ir, žinoma, meninė dalis, pasibaigusi šokiais iki pusiaunakčio.
Nebeprisimenu kuktiškiečių mergaičių-pavasarininkių, gimusių 1920-1925 metais pavardžių. Žinau tik tiek, kad jos buvo ir bažnytinio choro dalyvės, ir šokėjos, ir darbininkės. Nudirbusios darbus savuose ūkiuose, jos bėgdavo į P. Urbano dvarą užsidirbti, eidavo į Mikšryną mėlyniauti, o, pardavusios uogas, irgi užsidirbdavo pinigų, todėl vaikščiodavo pasirėdžiusios kaip lėlės, nes turėjo už ką nusipirkti drabužių. Jų amžiaus vaikinai nepriklausė jokiai organizacijai. Gal tik vienas Vacys Leisis buvo pa-vasarininkas.
Atskirai norėčiau prisiminti Viktorą Bakužinską. Tai beglobis, bekilmls vaikinas, nuo pat vaikystės tarnavęs pas svetimus žmones. Trejus brandžios jaunystės metus jis tarnavo pas mano tėvą Adolfą Ryliškį - zakristijoną. Pamenu Viktorą - pavasarininką, bažnytinio choro dalyvį, saviveiklininką, savo šventadiene apranga niekuo nesiskyrusį nuo ūkininkaičių. Svarbiausia, paties užsidirbtais pinigais jis įsigijo sklypelį žemės ir trobelę. Mūsų krašte algos samdiniams nebuvo didelės, nes ir ūkiai nebuvo stambūs, todėl toks jaunuolio taupumas ir darbštumas buvo vertas pagyrimo. Vėliau Viktoras vedė mergaitę, kuri paveldėjo giminių ūkelį, apsigyveno kažkur apie Kašeikius. Kuktiškėse turėtą trobelę suremontavo ir pardavė kailiadirbiui Mironui Siniakovui.
Knygoje „Kuktiškės" sąžiningai išskaičiuoti amatininkai, siuvėjai, kalviai, o šiaučius (batsiuvys) Kuprelis, R Treinio sakmių romano bene pagrindinis veikėjas, praleistas. Tai buvo bežemis, kuprotas, nuo jaunystės dirbęs šiaučiumt žmogelis, kurio pavardės neatsimenu. Miestelyje jj vadino Jasiumi. Gyveno jis su senyva seserimi, kuri turėjo protiškai atsilikusią, bet niekam nieko blogo nedarančią dukterį Elcią. Šioji nuo Altmano Smulkio sūnaus Pinkio buvo pagimdžiusi sūnų. Iš kilniaširdiškumo kūmais buvo Agota ir Liudas Čižai, bet vaikiukas greitai mirė. Nebeprisimenu, ar Pinkis už neprotingos merginos išniekinimą sėdėjo kalėjime, ar atsipirko pinigais. Jasius mirė 1939 metų pavasarį, tiksliau „sudegė" nuo degtinės. O Elcią ir jos motiną globoti pasiėmė Šakaliai. (O. Vokėnaitė papildė, kad to šiaučiaus Jasiaus pavardė buvo Rėva).

Kuktiškės nebuvo turtingos nei sodų, nei pirčių. Šalia Telėtnyko stūksojo 4 pirtys. IŠ jų geriausia buvo Jataučio pirtis. Kai Dačinskas nupirko M. PŠybilskos namą, pastatė ir pirtį, šildomą iš krosnies išvestu vamzdžiu. Čia praustis eidavo kunigas kanauninkas K. Daukša, jam artimesni patarnautojai. Kartais čia prausdavosi ir mokytojai, Šmulkienė su dukterimis. (O Vokėnaitės komentaras. Be minėtų 4 pirčių, dar buvo Liudviko RyliŠkio, kur taip pat prausėsi Altmanai, o K. Daukša mėgdavo apsilankyti ir pas Padumblės Žilius. Pirtis turėjo J. Meškauskas, Kratulis - Čyžas, Vokėnas -Trinkūnas, stoties J. Treinys ir kt.).
Tikras sodas buvo tik prie klebonijos. Kai kuriose sodybose buvo vyšnynėliai, viena kita daugiausia laukinė obelis ar kriaušė. Tada, kai vargonininkas St. Iliška mus, moksleives, mokydavo giedoti, kunigo Dzekunsko sesuo Anelė įnešdavo krepšį geltonų kriaušių. Tada tai sublizgėdavo mūsų akelės...

Kuktiškės - šiaudinių stogų bažnytkaimis. Stikliniais gonkais ir skardiniais stogais išsiskyrė tik Jataučio ir Adolfo Venslovo namai: vienas tarnautojo, kitas amerikono. Pakankamai padoriai atrodė siuvėjo Juozo Varno, Valentino namai, valsčiaus pastatas, mokykla, Šaulių namai, klebonija. Miestelyje nebuvo turtuolių, bet nesimatė ir visiškai nuskurdusių. Antstoliai čia irgi nesilankė. Bežemius vyrus visam vasaros sezonui išsikviesdavo rangovas P. Urbanas. Taip ir buvo sakoma: „Išvažiavo un darbų". Ten gal neblogai uždirbdavo, nes šeimos gaudavo pinigines perlaidas. Prisimenu vaikystėje skaitytą Antano Rapaporto laišką, rašytą žmonai: „Tik tu, Karute, niekur neik un darbų, žiūrėk mažos Aldutės". Bet Karutė ir kitos uždarbiaujančių vyrų žmonos eidavo „un darbų". Už dieną jos gaudavo pūdą (16 kg) grūdų, per bulviakasį 2,5 Lt. Beveik visi bežemiai laikė karves. Jas vasarą ganydavo P. Jankausko dvare. Už ganiavą irgi dažniausiai tekdavo atidirbti.

Ant kalno už mokyklos, upelio link, buvo keletas dūminių pirkelių. Vienoj iš jų gyveno Purošienė su dviem sūnumis. Kad ir neturte gyveno, bet vaikai nebuvo nei vagys, nei chuliganai. Vokiečių laikais kažkur tarna¬vo pas ūkininkus. Jau vilkėjo pirktiniais kostiumėliais, gal už „taškus", gal už talonus įsigytais. Kadangi jie buvo ne iš garsios giminės, neturtingi, tai valsčius sumanė vieną iš jų išsiųsti darbams į Vokietiją ir taip „užkišti" planą. Iš Vokietijos jis grįžo gyvas. Kitas sūnus žuvo per bombardavimą grįžtant frontui.

Kitoje trobelytėje gyveno 4 vienišos senutės: Petrulia, Adaliūtė, Stankelienė ir Levasia. Jos gaudavo iš valsčiaus po keletą litų pašalpos. Vasarą jos ravėdavo daržus, žiemą verpdavo, už tam tikrą mokestį kalbėdavo rožinį už mirusius. Jas šelpė bažnyčia, miestelio žmonės atnešdavo skerstuvių. Mane, vaiką, stebindavo labai tvarkingas dūminės pirkelės vidus, ypatingai antrasis trobos galas su daugybe prikabintų rūbų.
Turėjo Kuktiškės ir savo „Rickų". Tai buvęs jau minėtos Stankelienės sūnus. Mano žinios apie jį labai miglotos. Prisimenu tik pasakojimą, kaip plėšikas, pamaldų metu ištuštėjus klebonijai, buvo ten įsibrovęs. Neprisimenu ar jis spėjo ką pagrobti, nes šeimininkės Antosės aptiktas skubiai nėrė per langą. Šnekėjo žmonės, kad tai buvo Stankeliokas.
Apylinkės ūkininkams ir visiems kitiems, laikantiems avis, labai pravertė Dačinsko, vėliau Žilinsko turėtos vilnakaršės. Kailiadirbiai irgi buvo du: Pelėda ir Mironas, vedęs lietuvę Emiliją Navikaitę. Kadangi tuomet jungtuves galėjo įregistruoti tik bažnyčia, tai juos tuokė kanauninkas K. Daukša, bet jaunojo pusėje žvakės nedegė.
Atsiminimus apie savo vaikystę ir Kuktiškėse gyvenusius žmones, istorinius įvykius aprašė trys kraštiečiai. Galbūt labiausiai autentiški yra K. Valiulio aprašymai. Tai vyresnės kartos metraštininkas, pokaryje kūręs kolūkius. Su Pranu Treiniu ir jo pusbroliu Stasiu Čižu ginčijausi, skaitydama jų prisiminimus. Pirmiausia Pranas netiksliai aprašė paskutinę vyskupo J. Kuktos vizitaciją Kuktiškių parapijoje. Tai buvo ne 1938 metų gegužės 13 diena, o 1936 metų rugpjūčio pabaiga. (O. Vokėnaitės komentaras: „Vyskupas J. Kukta tikrai buvo 1938 metų gegužės 13 dieną, nes ir mane tada „bermavojo"). Vyskupo sutikimas vyko ne prie Melagėlio kryžiaus, o prie pieninės kryžiaus. Nemačiau, nors pati dalyvavau ekskursijoje 1940 metų pavasarį atgautame Vilniuje, kad Rasų kapinėse, vadovaujant mokytojui T. Čarneckiui, būtų kolektyviai spjaudomas Pilsudskio kapas. Ekskursijos gidu buvo ne Asmalų Treinys, o Šutinys, Narodiškio Morkūnų giminaitis.
Nepriklausomybės 20-mečio proga Kuktiškių mokyklos mokiniai, kartu su tėvais nupirko ir valstybei padovanojo šautuvą. Jis iškilmingai buvo įteiktas per Utenoje vykusią apskrities mokyklų sporto šventę.

1940 metų birželio 15 diena išaušo labai nerami. Visi tuomet kalbėjo apie du dalykus: veš žmones į Sibirą ir bus kolchozai. Ir vieno, ir kito žmonės labai nenorėjo. Po kelių savaičių, j šventadienių švarkelių kišenaites įsikišę po raudoną nosinę, pradėjo rodytis vaikinukai - komjaunuoliai. Tai buvo pradžios mokyklą baigę bežemių miestelėnų vaikai. Jiems žadėjo valdiškas tarnybas. Tik jų komjaunuoliška savimonė dar buvo ne kokia - kiekvieną sekmadienį jie uoliai lankydavo bažnyčią. Prisimenu 1941 metų gegužės šventes. Po demonstracijos, šventinio mitingo, prasidėjo šokiai. Bet suskambėjus bažnyčios varpams, šaukiantiems į gegužines pamaldas, saiė kaipmat ištuštėjo.
Valdiškas tarnybas (o tai buvo ir pelninga, ir garbinga) kai kas iš tikrųjų gavo, nors buvo mažamoksliai. Rudeniop mano tėvai sumanė perstatyti krosnis. Šiam darbui pasamdė Kvietinską - pagarsėjusį vestuvių muzikantą. Jie dviese su kaimynu Rapaportu Antanu kieme maišė skiedinį. Tuomet pro šalį ėjo du vyrai, vilkintys pilkus lietpalčius. Sustojo. Kažką tarpusavyje pasitarę žengė mūsų kieman ir be įžangų pasiūlė Kvietinskui tapti milicininku. Pasiūlymas buvo be jokių dvejonių priimtas. Nusiplovęs rankas, mūrininkas dingo iš kiemo. Teko girdėti, kad, karui prasidėjus, jis bėgo į Rusijos gilumą. Ar grįžo, nežinau. (O. Vokėnaitės komentaras. Milicininkai Kuktiškėse buvo du: Kazys Pelėda ir Juozas Kvietinskas. Pastarasis 1944 metais sugrįžo su 16-ąja lietuviška divizija, dirbo Utenos apskrities kažkokio viršininko vairuotoju. 1946 ar 1947 metų pavasarį vežant viršininką buvo partizanų nukautas). Pečius statyti tada baigė vienas Rapaportas. Tai buvo darbštus ir be galo sąžiningas žmogus. Mano tėvas turėjo šiokių tokių santaupų. Kad valdžioms keičiantis jos netaptų bevertėmis, norėjo įsigyti ūkiui labai reikalingą kūlimo mašiną. Pats būdamas garbaus amžiaus, pinigus patikėjo kaimynui Antanui Rapaportui. Tas net keletą kartų dėl šio reikalo važiavo į Uteną, bet kuliamąją mašiną atvežė.
Valdininku tapo ir kaimynas Šinkūnas, gyvenęs kitoje gatvės pusėje. Vietoj žydų krautuvių įkūrus kooperatyvą, jis buvo pardavėju, vėliau vedėju. Savo žemės Šinkūnai neturėjo, tik „pasoginį" daržą, bet šešių asmenų šeima neskurdo. Vasaros metu važiuodavo „un darbų", žiemą atsirasdavo darbo valdiškame miške.
Sovietinė agitacija buvo brukama ne tik per spaudą ir radiją (kurį mažai kas tada turėjo). Beveik kiekvieną sekmadienį po pamaldų žmones kviesdavo į Šaulių namus, o ten buvo diegiami nauji gyvenimo privalumai. Vieno tokio mitingo metu buvo nuimtas ir išneštas kryžius iš salės. Dauguma žmonių verkė. Agitacija ypatingai paveikė Urbano dvaro samdinius. Nors jie ten tvarkėsi savarankiškai, gyvenimo sąlygas turėjo labai geras, bet ugningos, kurstančios kalbos padarė savo: tuo laiku dvare atostogavusi Urbanų dukra Stasė, pajutusi grėsmingas tarnų nuotaikas, patyliukais išvažiavo iš dvaro. Ją išlydėjusi teta Meškauskienė ir buvusi kanauninko Daukšos šeimininkė Antosė ragino įsidėti ką nors kelionei, juk tiek gėrybių lieka, bet Urbanaitė išėjo kaip stovi.
P. Jankausko žemė buvo gerokai apkarpyta. Atsirado keletas naujakurių. Po metų, valdžiai pasikeitus, P. Jankauskas su jais pasielgė labai garbingai - leido sudoroti derlių.
„Su rusais" į Lietuvą atėjo ir eilės parduotuvėse. Cukraus galima buvo nusipirkti tik 0,5 kg, kvietinių miltų visai nebebuvo. Tad kuktiškiečiai, nedaug kas sėjęs kviečius, tais metais fiko be pyragų. Pavasarėjant kooperatyvo iniciatyva buvo pradėti kepti pyragai, o mes, vaikai, laukdavom pavartėje, kada atneš tą gardėsį į parduotuvę, kad tik galėtume nusipirkti. Kai atveždavo pramoninių prekių, grūstis būdavo neišpasakyta.
Vieną rytmetį mama, atsikėlusi su aušra, pamatė neįprastą vaizdą: visa S Musteikių šeima buvo vežama į tremtį. Vienas vaikas ant kelių laikė žadindintuvą. Tai buvo 1941 metų birželio 14-oji. Musteikis - savanoris kūrėjas, buvo gavęs žemės už Kuktiškių, Buitūnų link. Prie Smetonos jis buvo Kuktiškių seniūnas. Tada išvežė mokytoją K. Čarneckienę, kažkur prie Eržvilko, savo tėviškėje, atostogavusią mokytoją Antaniną Makaraitę, Kašeikiuose mokytojavusius vyrą ir žmoną Morkūnus. Morkūnas buvo pasislėpęs, bet kai sužinojo, kad suimta žmona su dukrele, pats pasidavė. Mergaitė tada sunkiai sirgo, tad ją išlaipino iš vagono ir perdavė Morkūno į seseriai. Morkūnas mirė, rodos, 1943 metais Rešiotų lageryje Nr.9. Ten 1941 metais tremtiniai lietuviai tiesė geležinkelį, kuriuo 1948 metais ir mus parvežė.

Apie prasidėjusį karą sužinojome 1941 metų birželio 22-osios vidurdienį. Pamaldų metu bažnyčioje prasidėjo sujudimas. Kuktiškės yra prie svarbaus respublikinės reikšmės kelio, todėl, baiminantis kariuomenės susirėmimų, gyventojai geresnius daiktus išvežė į nuošalesnius kaimus. Pirmadienį bombardavo Uteną. Pro mus pravažiavo keletas mašinų su bėgančiais į Rusijos gilumą komunistais. Pasirodė ir kariškos mašinos. Nors aplinkui nesimatė jokio kariuomenės judėjimo, pasklido kalbos, kad antradienio vakarą ar naktį įvyks mūšis ir būtinai ties Kuktiškėmis. Į visai ištuštėjusį miestelį tą vakarą ir įvažiavo pirmieji vokiečių žvalgai. Sutikti jie labai džiaugsmingai, kaip tikri išvaduotojai (po raudonojo teroro tai natūralu). Kitą rytmetį ant rusų pastatyto „majako" suplevėsavo trispalvė.  Kūrėsi partizanų būrys. Juk iš Kauno radiofono buvo pranešta, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Partizanams vadovavo sėkmingai nuo tremties išsislapstęs T. Čarneckis. Jie pirmiausia surinko ir uždarė į daboklę Kuktiškių komjaunuolius. Tai buvo 5 ar 6 vaikinukai, skaityklos vedėja, kilusi nuo Vyžuonų ar Užpalių, ir du žydai: Riva ir Leibkis. Vėliau tie patys buvę komjaunuoliai šnekėjo, kad į komjaunimą juos stoti prikalbinęs ne kas kitas, o tas pats T. Čarneckis. (O. Vokėnaitės komentaras. O kas tas Leibkis, iš kur jis atsirado Kuktiškėse?
Tąsyk Lietuvos valstybingumui Kuktiškėse lemta buvo išsilaikyti tik dvi dienas. Penktadienio rytmetį, dar prieš aušrą, nuo Molėtų pusės jau pasirodė rusų kariuomenė. Partizanai miegojo nuovados būstinėje, Jataučio name prie Molėtų kelio. Kadangi buvo apyaušris, be to, lynojo, manyta, kad tai vokiečiai. Truputį įdienojus ir supratus padėties tragiškumą, partizanai sėkmingai pasitraukė j miškelį.
Rusų kariuomenė pro Kuktiškes žygiavo dar porą dienų, bet gyventojams jie nieko nedarė. Kadangi buvo labai alkani, tai užeidavo duonos ar pieno paprašyti. Vokiečiai pasirodė tik kitos savaitės viduryje. Jiems sutikti buvo nuskintos visos darželio gėlės. Kai jų ten pritrūko, buvo skinamos net nuo kapinių, nors kapai visada buvo neliečiama šventovė. (O. Vokėnaitės komentaras. Netikėtai pravažiuojantys pirmieji vokiečių motociklininkai, o vėliau kariniai daliniai, kiek menu, nebuvo sutikti su gėlėmis, juolab iš kapinių, nes jų ten tuomet niekas ir nesodindavo (nemadinga buvo), būdavo viena kita rūta, mėta, geltonoji lelija, ir viskas. O šiaip velėnėlė ant supilto kauburėlio. Turtingesnius vokiečių atėjimas ramino, nes nebegrėsė Sibiras, o baugino tai, kad gyventojai gerai prisiminė 1914-1916 metų karo rekvizicijas ir kaizerines lazdas, kuriomis baudė už menkiausią nusižengimą.)
Prasidėjo nauja okupacija, atnešusi pražūtį žydams. Ši tauta fašistų naikinama, kai kuriose pasaulio šalyse neįsileidžiama, Lietuvoje buvo saugi, bet laikėsi nuošaliai. Gal buvo kaltos legendos, kad žydai į savo velyki¬nius macus privalėdavo įlašinti krikščioniško kraujo. Ne išimtis buvo ir Kuktiškių žydai, nors jie savęs neišskirdavo iš kitų miestelėnų tarpo. Jaunimas linksminosi kartu, bet užstalės svečiais vieni pas kitus nebuvo. To neleido papročiai, skirtingi tikėjimai. Ligoje ar nelaimėje žydai visada pagelbėdavo. Kartais dar greičiau už saviškius. Prisimenu, kai, turėdama 11 metų, susilaužiau ranką, tai Šmulkienė su Riva pirmosios atbėgo. Altmanas Smulkis turėjo parduotuvę, kurioje žmonės galėjo nusipirkti įvairiausių prekių. Po tuo pačiu stogu buvo ir restoranas. Nuomojo žemę, laikė gyvulius. Kiaulių, žinoma, ne, nes tikėjimas draudė žydams valgyti kiaulieną. Vaikai to nelabai paisė. Retkarčiais Šmulkienė ateidavo pas mano mamą paprašyti kaimiškos dešros, girdi, vaikai labai nori. Visa jų šeima mokėjo visus žemės ūkio darbus. Paskutinę jų gyvenimo vasarą Riva dar grėbė pas mus dobilus. Smulkio motina Pinkienė irgi turėjo parduotuvę. Juoselis buvo neturtingas žydas, vertęsis smulkia prekyba: nuomojo sodus, žinojo, kada kieno karvė veršiuosis, kad suspėtų nupirkti veršiuką. Jis aprūpindavo miestelio valdininkus šviežia mėsa. Gyveno su sūnumi ir dukra, savų namų neturėjo. Kitos dvi dukros, atrodo siuvėjos, gyveno Utenoje. Atvažiuodavo gražiai pasipuošusios.
Kažkada dar gyvenęs toks Abraomas, vėliau išsikėlęs į Saldutiškį. Jis turėjo dvi gražias, visai ne žydiškų bruožų dukteris. Vieną jų nuo sušaudymo išgelbėjo Ruošos dvaro ponai Petroniai. Rusams grįžus, ji vedžiojo enkavedistus po visą dvarą ir išdavinėjo išgelbėtojus (O. Vokėnaitės komentaras. Abraomas Kacas išvyko iš Kuktiškių į Saldutiškį. Vieną iš dviejų jo dukterų nuo sušaudymo išgelbėjo Ruošos dvaro savininkai Petroniai. Ji buvo pakrikštyta ir slapstėsi jų namuose, suviliojo sūnų Mindaugą (o gal jis ją). Mindaugas per neatsargumą susisprogdino. Raudonajai Armijai sugrįžus, ji vedžiojo enkavedistus po dvarą ir išdavinėjo gelbėtojus. Taip 1944 metais, rudenėjant, Petras Petronis atvyko į Kuktiškes pas mokytojo Adolfo Vanago žmoną Bronę Vanagienę, kurią jaunystėje, nukentėjusią nuo želigovskininkų, auklėjo ir globojo Petroniai. Atvyko jis ne vienas, o su savo dvaro tarnaite, vardu Mania. Petras Petronis turėjo dokumentą Manios tėvo pavarde. Vanagai jo ilgai nelaikė ir paprašė mūsų pagalbos. Taip 1945 metų vėlyvą rudenį jie abu apsigyveno pas mus ir mažoje mūsų trobelėje gyveno iki 1947 metų vasaros. Prašė jį vadinti Povilu. Ant laikraštinio popieriaus juostelių cheminiu pirštuku rašė atsiminimus ir dienoraštį, vėliau juosteles mirkė sėmenų aliejuje, kišo j butelį ir nešė slėpti į mūsų miškelyje buvusias akmenų krūsnis. Vėliau mano tėvus kažkas perspėjo apie rengiamą kratą, todėl tėvas išvežė jį į Napriūnų kaimą pas P. ir P. Gylius, pravarde „Suoleliškiai", o vėliau į Pašekščių kaimą pas Mizeikytes, kurios jį nuvedė pas Zitikį. Ten jį atpažino buvęs samdinys „skrebas". P. Petronį areštavo, išvarė į Saldutiškį, iš ten - į Švenčionėlius. Tolesnis jo likimas nežinomas. Greičiausiai jį, kaip buvusį vieną iŠ Lietuvos aviacijos įkūrėjų, o dabar partizaną, sušaudė). Taigi pirmoji okupacija žydams atėmė verslą, antroji - gyvybes. Prisimenu jų pilkus lyg žemė veidus, geltonas šešiakampes žvaigždes ant krūtinės ir ant nugaros. Vieną rytmetį kaimynai pasakojo apie Smulkio namuose vykdytą pogromą. Nusigėrę valsčiaus ponai smurtu reikalavo atiduoti auksą. Sušaudyti pirmiausia buvo išvaryti komjaunuoliai Riva ir Leibkis. Riva, varoma per miestelį, atsisveikino su visais, ką tik sutiko. Motina, pamačiusi tokį vaizdą, šaukė ne savo balsu. Gal apie rugpjūčio vidurį visus žydus išvarė ir apgyvendino Urbano tvartuose. Varovais buvo mūsų policininkai. Čia buvo suvežti Stasiūnų ir Skudutiškio kaimų žydai. (O. Vokėnaitė sako, kad į Kuktiškes buvo suvežti tik Stasiūnų žydai). Jie nebuvo saugomi, pasiprašę išeidavo pas žmones duoneliauti. Žmonės juos dosniai šelpė. Kuktiškietės moterys vakarais jiems nunešdavo pieno, bulvių. Rugsėjui prasidėjus, visus žydus išvežė į Molėtus ir sušaudė. Prisimenu tą rytmetį. Mano tėvas, jautriai išgyvenęs žydų tragediją, išėjo iš namų, kad nematytų to kraupaus reginio. Juoselis pas mus buvo pasidėjęs 70 rublių, tai paprašė jj vežusj žmogų sustoti ir užbėgo pas mūs pasiimti tų pinigų. Atsisveikindamas pabučiavo mamai ranką. Žydšaudžių tarp kuktiškiečių nebuvo. Nesigirdėjo jų ir apylinkėse. Gužas, kažkada buvęs Kuktiškėse policininku, o aprašomuoju momentu buvęs Alantoje (Molėtų rajonas), pasakojęs, kad kai prie duobės buvo pastatyti Kuktiškių žydai, jis pasislėpęs. Aš dažnai pasvarstau apie tuometinę policininkų padėtį. Į savo tarnybas jie grįžo pašaukti K. Škirpos vyriausybės. Kas tada galėjo pagalvoti, kad teks braidyti po tokį kraują. O jeigu būtų pasipriešinę vokiečiams, tai ir jų ne geresnis likimas būtų laukęs. Kai rašytojas Vienuolis atvyko pas aukščiausią tuo metu Utenoje buvusią vokiečių valdžią prašyti užtarimo vienam Anykščių vaistininkui, jam pačiam buvo pagrasinta sušaudymu. Vyžuonų parapijos kunigą Joną Ragauską sušaudė kartu su žydais už tai, kad jis, bolševikams užėjus, metė kunigystę.

Reicho darbams j Vokietiją buvo išvežta keletas kuktiškiečių: Pranas Zemlevičius, Balys Valiulis, Antanas Purošius, Kostancija Ryliškytė-Rapaportienė. Atrodo, sugrįžo visi, gerokai vargo pamatę.
Valsčiuose dirbo savi žmonės, todėl pajutę, kad vokiečiai ruošiasi daryti kratas dėl neįvykdytų prievolių, žmones apie tai perspėdavo. 1942-1943 metais Kuktiškėse buvo apgyvendinti 4 vokiečių kareiviai: du pas mus, kiti du pas Girkontus. (O. Vokėnaitės komentaras. Abejoju, kad Kuktiškėse nuolat buvo 4 vokiečių kareiviai. Autorė, matyt, turi galvoje, kad besitraukiant vokiečiams, Šaulių namuose ir mokykloje, gal 2-3 savaites buvo karo lauko ligoninė, o jos personalas buvo apgyvendintas pas žmones. Pvz., pas mus gyveno karo gydytojas, kuris man išgydė užsitęsusį rankos uždegimą. Pas Viktoriją Vokėnaitę buvo apgyvendintas intendantūros civilis atstovas, senas, raišas vokietis, kuris prie geležinke¬lio stoties, Jono Trinkūno žemėje, 1942-1943 metais priiminėjo šieną, šiaudus ir bulves. Tai buvo valstiečių prievolės karo reikmėms). Vokie¬čiai buvo labai padorūs vyrai. Mūsų namuose labai stigo vyriškos jėgos, tai jie visur pagelbėdavo: su paaugliu broliu važiuodavo į malūną, aprūpindavo kuru, nes ir patys ruošė malkas savo daliniui. Sekmadieniais visada eidavo j bažnyčią. Derėtų pridurti, kad vokiečiai nuolat skelbdavo mobilizacijas, bet šitokios prievartos, kokią patyrė Lietuva 1944 metais, rusams sugrįžus, nebuvo. Nebuvo persekiojama ir lietuvybė: laisvai švęsdavome Vasario 16-ąją, A. Smetonai Amerikoje tragiškai žuvus, visur kabojo trispalvės su gedulo juostelėmis. Kuktiškių bažnyčioje vis būdavo giedamas Lietuvos himnas.
1944 metų pavasarį Utenoje ir aplinkinėse parapijose laidojo ties Ašmena žuvusius „plechavičiukus". Kuktiškiečių tarp jų nebuvo. Rytų Aukštaitiją gaubė jau tik tariama ramybė. Jau nereikėjo ausį priglaudus prie žemės klausytis kanonadų dundesio - jos kiekvieną rytmetį pažadindavo iš miego. Buvo sakoma, kad taip lyginama fronto linija.

Jonines kuktiškiečiai tada dar atšventė kaip visada - pakiliai. Kaimynė Stasė Vidžiūnaitė kėlė vestuves, P.Jankausko dvaro kieme buvo gegužinė.
Vokiečiai pradėjo trauktis liepos pradžioje. Atvirom lengvom mašinom važiavo, matyt, vadovybė, o paskui juos-kariuomenė. Vokiečių kareiviai buvo tvarkingi: taip pat prausdavosi kiemuose prie šulinių, kaip ir prieš keletą metų žygiuojant į Maskvos pusę. Jie dosniai dalino gyventojams cigaretes, šokoladą. Taip tęsėsi savaitę. Žmonės, žinoma, ramiai negalėjo gyventi. Juos baugino nežinomybė. Kai kurie j nuošalesnius vienkiemius gabeno mantą, gyvulius. Sekmadienio rytmetį pirmą kartą iš lėktuvų apšaudė Kuktiškes. Sudegė tada abu klebonijos gyvenamieji pastatai, tik gyventojų dėka nuo gaisro buvo išgelbėti klebonijos tvartai. Iš degančių pastatų pavyko išnešti visą viduje buvusį turtą. Antrą kartą bombardavo po pietų. Tada jau buvo žmonių aukų. Žuvo smalsumo vedamas, į Kuktiškes iš Pliešiškių kaimo atėjęs Kanapka. Jį kulka ar skeveldra pasivijo jau išėjusį iš miestelio, ties kryžiumi, stovėjusiu prie kelio į Molėtus. Sužeistą Joną Purošių vokiečių kareiviai įnešė į ištuštėjusį Katinaičių namą. Tą savo gimtąja kalba jie bandė pasakyti pro šalį ėjusiom kunigo seseriai su tarnaite, bet jos nieko nesuprato. Tik po gaisro, kai buvo aptikti žmogaus palaikai, paaiškėjo, ką toms moterims sakė vokiečių kareiviai.
Tomis dienomis dauguma kuktiškiečių pasitraukė j Meškaraisčių alksnynus. Kai kas slėpėsi už geležinkelio esančiuose miškuose. Mūšiai vyko toliau. Kuktiškių miestelis degė pirmadienį dienos metu, o naktj užėjo smarkus lietus. Jei būtų liję dieną, gal nebūtų tiek daug sudegusių pastatų. Antradienio rytą į sudegusį miestelį atėjusi mano mama rado rusų kareivių išniekintą bažnyčią: buvo išplėštas altorius, monstrancija ir ostijos numestos ant grindų. Mama viską surinkusi atnešė pas Kibickus, kur visi buvome apsistoję. Kai šiek tiek aprimo, atėjęs kunigas čia aukojo pirmas Mišias po fronto.
Pirmą rytą po gaisro kuktiškiečiai po savo sodybvietes vaikščiojo pilkesniais už pelenus veidais. Mes, vaikai, dar nelabai supratome visų baisumų, ne taip išgyvenome kaip suaugusieji. Dar keletą dienų visi padegėliai glaudėsi pas Kibickus, kiti pas Ryliškius, pravardžiuojamus Umbrasiokais, treti pas Šakalius, keletą jų priglaudė Vanagai savo vienkiemyje. Nesudegus liko tik Iždago pakrantėje stovėjusi Anastazijos Ryliškienės (Vinčienės) pirtis. Ten ji ir apsigyveno su dukra Kastute. Nesudegusi liko Zakrio pirkia ir Telėtny-ko pakraštyje stovėjusi Jataučio pirtis, Varno namas, tapęs žmonių kančių vieta, ir atokiau stovėję Čėčio namai, bažnyčia, špitolė, Šaulių namai, dvi pirkios ant Tauragnų kelio ir keletas trobų už bažnyčios Saldutiškio link. Šitaip liūdnai savo gyvavimą baigė senosios Kuktiškės su garsiaisiais šv. Jono atlaidais.

Mano tėvą savo atsiminimuose St. Čižas vaizduoja kaip rūstų, savanaudišką senį, kuriam mūsų motina net valgyti nešdavusi ant padėklo į jo kambarį. Pranas Treinys savo sakmėse jį pasirinko niekada neišsipagiriojančio kvailelio zakristijono prototipu. Mano - jo dukters - akimis, jis buvo kitoks. Pirmiausia, manau, niekas nematė zakristijono girto. Nebuvo mūsų namuose ir jokio padėklo. Visi valgėm prie bendro stalo. Niekų nepliauškė, susiėjimuose mėgo pasakoti savo prisiminimus. Jo įdėmiai klausydavo. Buvo giliai tikintis, daug kam paskolinęs pinigų, kai kas piktam panaudojo jo pasitikėjimą.
1905 metais lietuviai Šviesuoliai J. Basanavičius, A. Smetona ir kiti iš caro valdžios išsikovojo teisę sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą. Tame Seime Kuktiškių valsčiui atstovavo mano tėvas - Adolfas Ryliškis. {O. Vokėnaitės komentaras. Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. gruodžio 4-6 dienomis, atvyko 2000 dalyvių, tarp jų Kuktiškių valsčiaus atstovas Adolfas Ryliškis, Vinco sūnus. (Žr. A. Šapoka „Lietuvos istorija", psl. 516). 1917 m. rugsėjo 18-22 d. įvyko Vilniaus konferencija. Buvo pakviesti 264 atstovai, o atvyko- 214, tarp jų buvo ir Adolfas Ryiiškis. Žr. A. Šapoka, t. p. psl. 538/39). Sugrįžęs ėmė skelbti Seimo nutarimus, reikalauti, kad vaikai mokytųsi lietuviškose mokyklose, kad j valsčių atėjęs žmogus susikalbėtų lietuviškai, karinę prievolę vaikinai galėtų atlikti savame krašte. Už tokią priešišką carinei valdžiai veiklą jis buvo pusmečiui įkalintas Švenčionių kalėjime.
1917 metų rugsėjo 17 d. Vilniuje sušauktoje konferencijoje kuktiškiečiams atstovavo vėlgi mano tėvas. Tada buvo išrinkta 20 žmonių taryba, kuri 1918 metais paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Mėgo tėvas prisiminti, kaip Seime vaikščiojo V. Kapsukas, reikalaudamas jungtis prie Rusijos proletariato, kaip tėviškai visus ramino J. Basanavičius.
Mano tėvas per 40 metų dirbo zakristijonu Kuktiškių bažnyčioje. 1940 m., sulaukęs 72 metų, šitos pareigybės atsisakė. Mirė 1945 metų sausio 5 dieną bažnyčioje, per svarbiausią šv. Mišių dalį - aukojimą.
Mes augom tokioj terpėj, kad žodis „Lietuva" buvo pakeltas į tokias aukštumas, kad atrodė, jog mes jį ne tik girdim, bet ir matom. Tad nenuostabu, kad 15 metų brolis buvo partizanų ryšininku. Vyresnių miestelio žmonių, P. Mickevičiaus, J. Zemlevičiaus nuvestas pas Rubikių miškuose buvusius partizanus, jis su paaugliška drąsa pasinėrė į partizaninį judėjimą. Vėliau buvo susektas ir areštuotas. Vedamas į saugumą, galėjo pabėgti, bet nebėgo. Tik tada, kai saugume buvo stipriai sumuštas, supratęs, kad, neišlaikęs kankinimų, gali išduoti kitus, ryžosi bėgti. Pavyko. Su juo partizanaujančiu buvau susitikusi tik vieną kartą Padumblės kaime. Žuvo 1950 metais kovo 19 dieną.
Aš 1947 metais tapau Stirnių (Molėtų rajonas) pradžios mokyklos mokytoja. 1948 metų gegužės 22 dieną mokykloje buvo išleidžiamieji egzaminai. Klasėje buvom 5 mokytojai. Aš diktavau diktantą. Staiga į klasę įvirto būrys čekistų. Ir sakinio, keliavusio per visas lietuviškas chrestomatijas, neparašyti žodžiai pakibo ore mirtino išgąsčio sukaustytoje klasėje: „Ir nuskyniau vieną baltą rožę. Ir glaudžiau prie žiedo savo karštą kaktą. O motin, mano motin".
Jau savame kambaryje stovėdama, klausiausi tremties nuosprendžio ir negirdėjau nė vieno žodžio, tik šaukiau mintyse: „O motin, mano motin, kodėl neapsaugojai manęs nuo šitos nelaimės". Kai susodino mus, tremiamuosius, į sunkvežimius, supratau - važiuosim pro Kuktiškes. Pasąmonėje atsirado kažkas panašaus į viltį išsigelbėti. Deja, miestelis buvo ištuštėjęs. Vienintelis žmogus, kurį pamačiau, buvo Čižas. Jis neatsakė į mano pamojavimą: gal nepastebėjo, gal nepažino, gal bijojo. Mašinas sustabdė netoli Linkmenų prie ežero, nes reikėjo į motorą įpilti vandens. Tada vienas tremiamuosius lydėjęs ruselis atnešė man gėlę. Aš jos, žinoma, nepaėmiau, pasakiusi, kad aš jį atsiminsiu ir be gėlių. Bet tikiu, tai irgi nebuvo pasišaipymas, o naivus noras nors kiek sušvelninti beviltišką padėtį. Kitas mūsų sargybinis irgi žiūrėjo atsiprašančiu žvilgsniu. Ne visi jie buvo budeliai, o tik bevaliai vykdytojai. Netgi viršininkas, atvežęs mus į vietas, buvo žmoniškas: mandagiai atsisveikino, palinkėjo tvirtybės, kantrybės. Jau būdama Sibire aš dar gavau keletą laiškų nuo brolio. Gailėjosi, kad dėl jo kaltės motina tapo bename, aš kenčiu Sibire, didžiavosi savo tėvu ir mokytoju T. Čarneckiu. Jam gyvenime buvo labai svarbios jų patriotinės nuostatos. Pusseserė Apolonija Ryliškytė artimai su juo bendravo, išsaugojo visas nuotraukas. Aš tik žinau brolio slapyvardį - Bitinas ir labai atsiprašau tų, kuriuos jis nuskriaudė. Okupantai mus supriešino, padarė brolžudžiais...

Po keturiolikos metų aš vėl atsiradau Švenčionėliuose. Ne, žemės nebučiavau, tik labai nustebau, pamačiusi autobusų stotyje moterėles su duonos maišais ant pečių. Iš kalbų supratau: vienos molėtiškės, kitos nuo Labanoro. Išeina, kad Lietuvos kaimas duonkepių nebeturi? Nieko gero nežadėjo ir užrašas ant autobuso Švenčionėliai-Utena per Kuktiškes. Taigi Kuktiškės, gimtinė, bet ten nebėra lango, pro kurį žiūrėtų laukiančios akys, nebėra slenksčio, kurį peržengusi galėčiau pasakyti: „Aš namie". Vėliau visgi apsilankiau Kuktiškėse. Ėjau per miestelį, niekieno neatpažinta. Susitikusi buvusius kaimynus bijojau prakalbinti, kad nepridaryčiau jiems nemalonumų. Juk aš „paženklinta" - tremtinė. Tik kunigui P. Budrauskui pasisakiau esanti ta pati mokytoja, išvežta iš Stirnių mokyklos (tuo metu jis Stirniuose klebonavo). Jis pašaukė vardu - Janyte.

Kada balsu raudodama įkopiau j aukščiausią Kuktiškių kalnelį, negalėjau atpažinti tėvų kapų. Juos surasti padėjo Bronė Vokėnaitė. Vėliau priėjo Koste Ryliškytė (Meškauskienė). Tai buvo pirmosios Kuktiškėse sutiktos moterys, su kuriomis pasibučiavome. Tada Lietuvoje nepasilikau. Tremtinės niekas nenorėjo priimti į darbą, todėl rugpjūčio viduryje grįžau atgal į Sibirą. Lietuva man buvo tarsi pamotė. Rugpjūčiui baigiantis, vienoje, taigoje pasiklydusioje mokyklėlėje iš sandėlio man atnešė geležinę lovelę, pasiklojau savo patalą, atsinešusi iš šulinio vandens, nusiprausiau, o atsigulusi pasakiau sau: „Aš namie, jau vėl turiu stogą virš galvos. Tai buvo laimė po Lietuvoje patirtos benamės dalios".
Tremtinio dalią patyrė ir daugiau kuktiškiečių: Alfonso Repšio šeima (žmona Aleksandra, dukros Anelė, Aldona ir sūnus Algis), Liudo Čižo šeima, Povilo Jankausko šeima, Rūdynių kaimo Vitkų šeima ir keletas kitų. 

medžiaga iš Genovaitės Šnurovos knygos „Kuktiškės"