Apie Kuktiškių mokyklą prieškario metais žurnalistei Genovaitei Šnurovai papasakojo buvusi šios mokyklos mokinė Ona Vokėnaitė, gimusi 1929 metais.

„1939-1940 metais keturmetė Kuktiškių pradžios mokykla tapo šešiamete. Joje dirbo šie mokytojai: Elena Sudnytė (1926-1941), Kazimiera ir Tomas Čarneckiai (1928-1941), Antanina Makaraitė (1938-1941) ir Adelė Rakickienė (1939-1945). Vieni jų buvo baigę Mokytojų seminariją, kiti dvimečius mokytojų kursus. Visi jie buvo geri pedagogai, gerbiami mokinių ir tėvų bei aplinkinių gyventojų.
Pirmame ir antrame skyriuose mokiausi pas mokytoją Kazimierą Čarneckienę, kuri buvo griežta, bet teisinga: už nusižengimus barė, klupdė, varė už durų. Mes, vaikai, jos bijodavome, nedrjsome paklausti netgi to, ko nesupratome.
Trečiame ir ketvirtame skyriuose mokė jauna mokytoja Antanina Makaraitė, kuri atvyko į Kuktiškių mokyklą 1938 metais, tik ką baigusi Tauragės mokytojų seminariją. Mes buvome pirmieji jos mokiniai. Tai buvo demokratiška, maloni, švelni, vaikus mylinti mokytoja. Ji ne tik mokė pažinti pasaulį, bet ir auklėjo, globojo per pamokas ir po jų. Mokytojos tikslas buvo išauklėti mus dorais, Tėvynę ir visus žmones mylinčiais piliečiais. Mokė gerbti vyresniuosius, padėti tėvams ūkyje ir gražiai elgtis, megzti, siuvinėti, vietoje dirbtinių, meniškai sukomponuoti gyvų gėlių puokštes. Visuomet buvo geros nuotaikos, nepyko. Ji net nebaudė išdykėlių berniukų, neklupdė (ką darė ankstesnioji mokytoja), blogiausiu atveju, statė  į kampą. Neatlikusius namų darbų, palikdavo po pamokų. O kad jie tikrai viską išmoktų, ir pati ten sėdėjo, aiškino. Mes jos klausėme ne dėl bausmės baimės, o iš pagarbos. Vaikus ji žavėjo ne tik žiniomis, bet ir jaunatvišku veržlumu, meile sportui. Pavasarį ir rudenį mokyklos aikštėje žaidėm kvadratą, krepšinį, tinklinį. Žiemą iki sutemų slidinėjome ir čiužinėjome laiku mes, vaikai, pirmą kartą pamatėme fabrikines slides ir pačiūžas. Anksčiau apie slides nebuvome nei girdėję, nei jų matę, o pačiūžas mums atstodavo ant medinio batų pado prikaltas gelžgalis, ir tai tik vienai kojai. O koks buvo džiaugsmas vaidinti dramos spektakliuke „Šviesutė ir Mokslutis".

Mokytoja lankė mokinių tėvus, niekada jiems nepriekaištavo dėl vaikų išdaigų. Pas mano tėvus ji lankėsi dažniau, nes pirko pieną ir pieno produktus.
Mūsų mylimą ir gerbiamą mokytoją, vos išdirbusią trejetą metų, 1941 metų birželio 14 dieną ištrėmė į Komi ATSR. Pasibaigus mokslo metams, ji birželio mėnesio pradžioje atėjo pas mano tėvus ir prašė iki rudens pasaugoti jos medinius rakandus: didelę balėją, skalbimo lentą ir kočėlus. Po to išvyko į savo tėviškę Tauragę. Iš ten ji ir buvo ištremta.
1944 m. pavasarį per Kuktiškes ėjo fronto linija. Sudegė beveik visi miestelio trobesiai. Gaisras neaplenkė ir mano tėvų šiaudinės pastogės bei pas mus padėtų mokytojos daiktų.
1945 m. pavasarį gavau mokytojos laišką, kuriame ji aprašė savo gyvenimą Šiaurėje ir perdavė linkėjimus „nuo Alkio Badovičiaus" . Mano tėvai mokytojos paremti negalėjo, nes, sudegus namams ir visam turtui, žiemą patys praleidome pas svetimus žmones, o pavasarį įsikėlėme į savo pirtį - namą, gyvenome skurdžiai ir pusbadžiu. Be to, tėvai dar priglaudė vieną iš Lietuvos aviacijos mokyklos įkūrėjų - majorą Petrą Petronį. Jis slapstėsi pas mus dvejus metus ir kartu su mumis srėbė žirnienę bei valgė miežinę, ruginę košę, uždarytą pienu, nes lašinių nebuvo.
Parašiau mokytojai laišką, įdėjau A. Venclovos eilėraštį „Tėviškė". Kitame laiške ji rašė, kad suprato mūsų varganą gyvenimą, mane ištikusią nelaimę, padėkojo už eilėraštį, kuris ją labai sugraudinęs. Vėliau rašė, kad ištekėjo už tokio pat likimo ukrainiečio, pavarde Kolubovas, kad gimė dukrelė ir t.t.
Grįžusi iš tremties, mokytoja apsigyveno Vilniuje. Porą kartų buvo atvykusi į Kuktiškes, aplankė pažįstamus.
Parašė atsiminimus 1990 metais išleistoje knygoje „Tautų tėvo karalystėje".

Mokytojai Kazimiera ir Tomas Čarneckiai atvažiavo į Kuktiškes 1928 metais, baigę dvimečius Mokytojų kursus. Mokytoja K. Čarneckienė mokė mane pirmame ir antrame skyriuose, o Tomas Čarneckis - penktame ir šeštame skyriuose.
Mokytojas Tomas Čarneckis buvo aukštas, dailiai nuaugęs vyras, vilkintis šaulių uniformą, jis vadovavo Kuktiškių valsčiaus šaulių būriui ir buvo pradžios mokyklos vedėjas ir didelis savo šalies patriotas. Kasmet kalbėdavo tautinėse šventėse, kviesdavo tylos minute pagerbti Vilniaus ir Klaipėdos krašto netektį. Nemėgo pilsudskinės Lenkijos, dainavo Vilniaus ir Vilniaus krašto vadavimo dainas - „Ei, Tėvyne, mes be Vilniaus nenurimsim", „Vilniuj buvo žali bromai" ir kt.

Mokytojas aktyviai dalyvavo mokyklos rengiamuose spektakliuose-vakarėliuose, kurie vykdavo Šaulių namų salėje, vadovavo jaunųjų ūkininkų būreliui, diegė technines naujoves Kuktiškėse. 1930 metais pirmasis įsigijo garsinį radijo aparatą, 1935 metais - motociklą, o 1939 metais - automobilį. Statė žaibolaidžius, mėgo medžioti. Jo žodžio klausė ir vaikai, ir suaugę. Mokiniai jį gerbė, bet ir bijojo. Neklaužadas bardavo ir bausdavo, bet tokių mokinių anuomet būdavo nedaug. Berniukams, kurie silpnai mokėsi, sakydavo: „Geriau eik kūlelių kapot". Vedėjas taip organizuodavo mokslo metų pradžios minėjimą, kad vyresnieji mokiniai net deklamuodavo Maironio, Pr. Vaičaičio, V. Kudirkos poeziją. Mokslo metų pabaigoje organizuodavo išvyką į gamtą - dvaro pušynėlio aikštę.

Jis beveik nebendravo su vietiniais gyventojais, išskyrus Kuktiškių tuometinę inteligentiją, kuri buvo negausi. Ją sudarė mokytojai, valsčiaus viršaitis Mykolas Daubaras, jo sekretorius Stasys Valentinas, nuovados viršininkai, kurie buvo dažnai keičiami, girininkas Jonas Pucėta, kilęs iš Rytprūsių, gyvenęs Pagaluonės kaime. Kanauninkas Kazimieras Daukša nemėgo mokytojų dėl to, kad jie nebuvo stropūs katalikai. Į bažnyčią vaikus organizuotai vedė tik Vasario 16-ąją. Mokytojai savo bendraminčiais nei kunigo, nei vargonininko nelaikė, pavasarininkų šventėse nedalyvavo.
Mokytojas, kaip aktyvus šaulys ir Tėvynės mylėtojas, skaudžiai išgyveno sovietų aneksiją ir okupaciją. Okupacijos metu neliko to negausaus bendraminčių rato. 1939 metų spalio mėnesį sovietai prie mokyklos skubiai pastatė trianguliacijos bokštą, kurį saugojo du raudonarmiečiai. Jie ir apsigyveno mokykloje. Mokytojai negalėjo atvirai klausytis garsinio radijo, priiminėti bendraminčių, vesti pasipriešinimo judėjimą ir kt. O veikti norėjosi. Išeitis buvo surasta. Susitikimų vieta tapo mano tėvų namai. Arkliu atvažiuodavo girininkas neva dešrų rūkyti ar dar ko nors. Čia jie dalijosi žiniomis, gautomis iš LAF (Lietuvos aktyvistų frontas, įkurtas Škirpos 1939 metais Vokietijoje). Buvo kalbama, kad hitlerinė Vokietija užpuls t sovietų Rusiją gegužės mėnesį. Tačiau karas vėlavo, o sovietiniai okupantai ėmėsi represijų prieš Lietuvos politinius veikėjus, kultūros, švietimo darbuotojus, mokytojus. 1941 metų balandžio mėnesio pradžioje saugumiečiai atvažiavo ir į Kuktiškes, tikėdamiesi areštuoti Tomą Čarneckį, bet  jo nerado. Mano tėvas tada buvo valsčiaus sekretoriaus padėjėjas. Išgirdęs telefoninį pokalbį, jis per mano brolį Pranuką perspėjo mokytoją apie gresiantį pavojų ir liepė pasislėpti iki vakaro dvaro miške, netoli Misevičiaus sodybos. Pavakary tėvas su valsčiaus sekretoriumi St. Valentinu susirado mokytoją ir nutarė, kad jam geriausia slėptis Napriūnų kaime pas Petrą ir praną Gylius, pravarde Suolališkiai. Išsiskirdami jie pušyje jrėžė savo inicialus. Naktį tėvas nuvedė mokytoją pas Gylius, o iš ten buvo nebetoli ir Pagaluonės kaimas, kur gyveno jo bendramintis girininkas Jonas Pucėta.

Gegužės pabaigoje mokytojas slaptai nuvyko į Vyžuonas, žmonos tėviškę, tačiau čia po kurio laiko jo laukė stiprus išgyvenimas. Naktj iš birželio 13-osios į 14-ąją jis išgirdo beldimą į langą. Pagalvojęs, kad atvažiavo jo išvežti, spruko pro langą ir pabėgo. Tą kartą buvo ištremta jo žmona.
Tomas Čarneckis į Kuktiškes grįžo 1941 metų rudenį ir čia mokytojavo iki 1944 metų pavasario.
Su hitlerininkais mokytojas nebendravo, nes ir jie buvo okupantai, paleidę Lietuvos (Kubiliūno) vyriausybę.
Frontui artėjant, 1944 metų vasarą, jis paliko Kuktiškes ir su būriu kitų bendraminčių traukėsi į Vakarus, bet prie Šiaulių buvo apsupti ir liko Lietuvoje. Jis pasikeitė pavardę ir bandė prasiskverbti į saugumo organus, tačiau nepavyko. 1945 metų rudenį Šiluvoje per Šilinės atlaidus jis buvo suimtas. Kaip vėliau pasakojo, tai buvo Judo pabučiavimas". Jį išdavusi viena kuktiškietė-sovietų užverbuota informatorė. Mokytoją nuteisė 10 metų ir ištrėmė į Intos anglies kasyklas. N. Chruščiovui nuvainikavus Stalino asmenybės kultą, T. Čarneckis atvyko į Kuktiškes, aplankė senus pažįstamus, pagyveno dvi savaites pas mus ir vėl išvyko į Intą. Vėliau dar kartą buvo atvykęs, bet buvo jau fiziškai ir moraliai sužlugdytas. Apsigyveno Kėdainiuose."

Straipsnyje panaudota medžiaga iš Genovaitės Šnurovos knygos „Kuktiškės" 

Joomla templates by a4joomla