Kuktiškių istorijos fragmentai

Kuktiškių padangėje žydai pasirodė XVIII a. antroje pusėje, tą liudija ir Kuktiškių bažnytinio dvaro inventoriai bei Kuktiškių parapijos bažnyčios vizitacijos aktai. Jie palaipsniui išstūmė vietinius baudžiauninkus (šinkorius, slabodnikus), kurie pagal pono valią vertėsi pusiau lažu, pusiau dvaro bravoruose gaminama degtine, kurią parduodavo smuklėse.
Barono Ferdinando Franko dvaro žemėje buvo žydų, laikančių smukles, užeigas. 1813 m. dvaro inventoriuose įrašyta, kad šinkoriai buvo kaimų kryžkelėse: Andreikėnų, Asmalų, Buitūnų, Kačiūnų, Kiauliupio ir Aiseto lentpjūvėje. 1830 m. Kuktiškių bažnyčios parapijos vizitacijos akte {rašyta, kad klebonijos žemėje gyveno 13 žydų šeimų. XIX a. antroje pusėje Kuktiškėse žydai turėjo savo maldos namus - medinę sinagogą, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą sudegė. Žydų kapų Kuktiškėse nebuvo. Mirusiuosius laidojo Tauragnuose arba Utenoje.

XX a. pradžioje Kuktiškėse gyveno šios žydų šeimos: prekybininką, Altmanai, Kacai, kepėjas Mendelis, batsiuviai Motkis ir Jutkis, smulkūs žaliavų supirkinėtojas Joselis, Leibas, Danila ir Abraomas Kacas.
Pati turtingiausia žydų šeima buvo Samuelio Altmano, pravardžiuojamo „Šmulkiu". Tuo metu Kuktiškėse buvo tik dvi parduotuvės: S. Altmano ir Lekavičienės. Lekavičienės parduotuvė bankrutavo. Jos pastatą ir prekes nusipirko Šmulkis. Jis turėjo krautuvę, degtinės monopolį, traktierių. Gyvenime Šmulkis buvo paprastas, nuoširdus, duodavo prekes skolon, neišduodavo paslapčių, jei kurį kuktiškietį kataliką ištikdavo nelaimė, liga, artimo mirtis, nelaimėlis visada kreipdavosi į Šmulkį ir visada sulaukdavo pagalbos. Be to, Šmulkis vertėsi, perpardavinėdamas kontrabandines prekes, turėjo Ivanovo kartūnų rietimus, vilnonių skarų iš Rygos, šilkinių staltiesių iš Prūsijos, benzininių degiklių (dėl švedų monopolijos degtukams jie buvo labai brangūs). Minėtas prekes sandėliavo pas miestelio gyventojus: kartūną ir „benzinkas" - pas Vokėnus, šilkines staltieses - pas zakristijoną Adolfą Ryliškį, skaras - pas Liudą Čižą ir kt. Jeigu koks pirkėjas pageidaudavo šilkinės staltiesės ar skaros, „Šmulkis" paslaugiai sakydavo: „Pone, aš rytoj jums atvešiu iš Utenos". Žmonės kalbėjo, kad „jo kišenėje" visas valsčius. S. Altmanas mokėsi Kuktiškių dviklasėje mokykloje. Jo vaikai Baselė, Rivelė ir Pinkis, kaip ir kitų žydų vaikai - Borcha Altmanaitė, Chaimas Jutkis, Motkė Mendelis, Kaco, Joselio sūnus Libkis ir dukra Mira mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje kartu su lietuvių ir lenkų vaikais.
S. Altmano krautuvės patalpose gyveno ir jo motina Dora Altmanienė, pravardžiuojama „Pinkiene". Ji taip pat prekiavo maisto ir manufaktūros prekėmis. Senoji Dora Altmanienė ir jos marti Sara samdydavo tarnaites. Pas Dorą dirbdavo tik Tauragnų ar Utenos žydų dukterys, o marčiai patarnaudavo lietuvės, kurias vietiniai gyventojai pravardžiuodavo žydmergėmis.
S. Altmanas nusipirko Juozapo Širono žemę ir ten ganė 7 karves, samdė bernus. S. Altmanas, nenorėdamas mokėti didelių žemės pirkimo mokesčių, sumanė kitaip apeiti mokesčių surinkėjus. 1938 m. jis, pirkdamas Kazio Vidžiūno žemę, apiformino ne pirkimo - pardavimo, o žemės nuomos 99-eriems metams sutartį.
Kiti miestelio žydai buvo skurdžiai. Abraomas Kacas ir Danila Jundelevičius - barzdoti, su „jarmulkomis", ilgais surdutais- su maišais ant pečių vaikščiodavo po kaimus, supirkinėdavo kiaulių šerius, arklių uodegas ir karčius, o Joselis supirkinėjo veršiukų ir avių odas bei žarnas, mėsą veždavo į Uteną žydams mėsininkams. Minėti žydai - smulkūs prekiautojai - patys perpardavinėjo muilą, šukas, sagas, siūlus, adatas, sages ir kitokius mažmožius. Jais motinos gąsdindavo neklusnius vaikus. 1930-1936 metais šie žydai išsikėlė gyventi kitur: Danila į Tauragnus, Abraomas Kacas su dviem dukrom - į Saldutiškį, skudurininkas Jeikas į Uteną, o iš ten kas dvi savaites atvažiuodavo savo arkliu į Kuktiškes. Joselis su sūnumi Libke ir dukra Mira 1939 metais spalio mėnesį išvyko gyventi į Vilnių. 1940-1941 metais Riva Altmanaitė dirbo Utenos saugume, o tėvo krautuvė buvo nacionalizuota.
Vokiečių okupacijos metu, 1941 metų rugsėjo mėnesj, visa S. Altmano šeima buvo išvaryta iš savo namų į P. Urbano dvaro klojimą, o spalio mėnesį iš ten išvežta į Molėtus. Ten jie buvo sušaudyti.
Po Antrojo pasaulinio karo, apie 1945-1946 metus, kuktiškietė Viktorija Vokėnaitė gavo iš JAV gyvenančios Borchos Altmanaitės laišką, kuriame ji teiravosi apie savo giminaičius, gyvenusius Kuktiškėse. Viktorijai parašius atsakymą, kad visa šeima žuvo, susirašinėjimas nutrūko. Prie to, žinoma, prisidėjo ir „geležinės uždangos" politika.

pagal Genovaitės Šnurovos knygą „Kuktiškės"